Rūkas

Rūkas - tai pakibusių vandens ar ledo dalelių sankaupa pažemio sluoksnyje. Rūke matomumas būna mažesnis nei 1000 metrų. Jei matomumas kinta nuo 1 iki 10 kilometrų, šis reiškinys vadinamas rūkana.

Rūkų atsiradimas pirmiausia yra siejamas su atšalimo procesais. Pagal susidarymo sąlygas rūkai gali būti: advekciniai, kai oro masės su tam tikra temperatūra ir drėgnumu yra nunešamos į kitą teritoriją, turinčią kitokią temperatūrą ir drėgnumą, spinduliuotiniai, susidarantieji dėl vietovės atšalimo, ypač esant mažai debesuotam orui, ir mišrūs, advekciniai - spinduliuotiniai, kurie susidaro esant abiem veiksniams. Visi kiti rūkų tipai yra susiję su garavimu, maišymusi, orografija, frontais, pakrančių miestais - tai dažniausiai yra vietinės reikšmės rūkai.

Klimatinė informacija apie rūką reikalinga saugiam transporto, aviacijos, geležinkelių, jūrų ir kitų transporto priemonių eismui. Žemės ūkyje rūkai gali suvaidinti teigiamą vaidmenį, sumažindami pavasario ir rudens šalnas. Miesto rūkai kartu su išmetamais teršalais gali kenkti žmonių sveikatai, kadangi neigiamas dūmų ir dujų poveikis esant rūkui yra daug stipresnis, negu giedru oru.

Rūką apibūdina vidutinis, maksimalus rūko dienų skaičius ir rūko trukmė valandomis. šios charakteristikos leidžia susidaryti vaizdą apie rūko kartojimąsi, pasiskirstymą ir trukmę Lietuvoje.

Rūkams būdingas didelis kintamumas laike ir erdvėje, jų skaičius gali skirtis ir net visai nedidelėje teritorijoje. Reiškinys yra sietinas ne tik su bendrąja atmosferos cirkuliacija, jos savybėmis, bet ir vietiniais veiksniais, t. y. vietovės aukščiu, reljefo formomis, vandens telkiniais, pelkėmis, šaltiniais ir kt., kurių poveikis yra labai svarbus rūko susidarymui. Ežerai, pelkės, upių slėniai, šaltiniai yra vienas iš pagrindinių vietinių (spinduliuotinių) rūko susiformavimo veiksnių. Gana dažni ir ilgai trunkantys rūkai būna pajūryje arba netoli jo.

Didžiausias rūko dienų skaičius yra susijęs su ciklonine veikla, kai šiltas oras iš Atlanto vandenyno užteka ant jau atšalusio Žemės paviršiaus. Spinduliuotinių rūkų susidarymui palankiausios sąlygos yra didelis paros oro temperatūros ir paklotino paviršiaus temperatūros skirtumas. Advekciniai rūkai Lietuvoje sudaro maždaug 50-60% kartojimosi atvejų, spinduliuotiniai 20-30%.

Rūkas, kai matomumas siekia 50 m ir mažiau, vadinamas labai stipriu (tirštu) ir yra labai pavojingas, 50-200 m - stiprus, 200-500 m - vidutinis (smulkiau jie yra aprašyti Stichinių meteorologinių reiškinių žinyne, 2000 m.).

Lietuvoje vidutiniškai per metus būna 41-105 rūko dienų. Daugiausia jų pasitaiko Žemaičių aukštumoje, o mažiausiai Rytų Lietuvoje. Didžiojoje Lietuvos dalyje rečiausiai rūkai susidaro gegužės-liepos mėnesiais (pačiame pajūryje liepą-rugsėjį), o dažniausiai spalį-gruodį. Pajūryje dažniausi rūkai pavasario pradžioje.

Vidutinė vieno rūko trukmė yra 4-6 valandos, o maksimaliai gali tvyroti net keletą parų. Reikia pažymėti, kad su rūko dienų skaičiumi keičiasi ir rūko trukmė. Kuo daugiau rūko dienų, tuo rūkas turi ilgesnę trukmę. Vidutiniškai ilgiausia vieno rūko trukmė būna antroje rudens pusėje-žiemos pradžioje (pajūryje antroje žiemos pusėje-pavasario pradžioje). Trumpiausiai vienas rūkas trunka pavasario pabaigoje-vasaros pradžioje (pajūryje antroje vasaros pusėje).

Per metus rūkas Lietuvoje vidutiniškai būna nuo 200 iki 670 valandų. Ilgiausiai rūkas tvyro Žemaičių aukštumoje, 550-670 valandų. Trumpiausiai Rytų Lietuvoje ir Sūduvos aukštumoje - apie 180-220 valandų per metus. Didžioji rūko valandų dalis tenka spalio-kovo mėnesiams. Tik pačiame pajūryje šis laikotarpis užsitęsia iki balandžio mėnesio.

2017 © Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Visos teisės saugomos
Rudnios g. 6, LT-09300 Vilnius, tel. (8 5) 275 1194, faks. (8 5) 272 8874, el. paštas lhmt@meteo.lt
Biudžetinė įstaiga, Juridinių asmenų registras, kodas 290743240, PVM mokėtojo kodas LT907432416